Imanuelio Kanto pažinimo teorija ir etinis mokymas

I.Kantas (1724-1804) - vokiečių filosofas ir mokslininkas, vok. klasikinio idealizmo pradininkas. I.Kantas -"kritinio" arba "transcendentalinio" idealizmo pradininkas. 1770 m. prasidėjo jo "kritinių" požiūrių laikotarpis; 1781 m. išėjo "Grynojo proto kritika", po jos pasirodė "Praktinio proto kritika" (1788 m) ir "Sprendimo galios kritika" (I790m). Jose nuosekliai dėstoma "Kritinė pažinimo teorija". "Kritinio" laikotarpio darbuose I.Kantas įrodinėja, kad negalima sukurti metafizikos sistemos, preliminariai neištyrus pažinimo formų ir mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Taigi iki I Kanto - žmogus pasyvus stebėtojas turi sąmonę kaip ekraną, kuriame atsispindi veiksniai iš aplinkos. Po - f.Kantas padarė grįžtamą ryšį, žmogus nepasyvus. Jis turi interesus, tikslus, proto galias (apriorines), per kurias "perkošia" išorinį pasaulį [.Kantas nukrypsta į agnosticizmą (pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę), ima teigti, kad daiktų, tokių, kokie jie egzistuoja patys savaime ("daiktų savyje"), prigimtis iš principo esanti mums nepažini: pažinti esą galima tik "reiškinius", t.y. būdą, kuriuo daiktai atsiskleidžia mūsų patyrime. I.Kanto nuomone, egzistuoja išorinis pasaulis - daiktai savyje sau Jie veikia jutimo organus ir atsiranda kitas pasaulis - daiktai mums/man -t.y. pojūčiai, suvokimai, vaizdiniai. Daiktai sau - objektyvus pasulis, daiktai man - subjektyvus pasaulis. I.Kantas teigia, kad kiekvieno mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo. Jis skiria iš esmės dvi skirtingas pažinimo rūšis:
apriorinis pažinimas;
aposteriorinis pažinimas.
Aposteriorinis pažinimas yra kilęs iš patyrimo ir proto, kuris taip pat trokšta šios pažinimo rūšies, tačiau jis tik labiau suerzina, o ne patenkina.
Apriorinis pažinimas yra bendras, nuo patyrimo nepriklausantis. Tai pažinimas, kuris nedaug skiriasi nuo būtinybės.
I.Kanto mokymas yra traktuojamas kaip empyrizmo ir racionalizmo sutaikymas (racionalizmas ir empyrizmas - tai dvi skirtingos kryptys, kurios skirtingai aiškina pažinimo šaltinį), bet labai skiriasi nuo šių abiejų krypčių teiginių. Tiek racionalizmo, tiek empyrizmo atžvilgiu jis laikosi kriticizmo nuostatos. Racionalizmą jis kritikuoja dėl to, kad be empyrinių duomenų negalima pažinti tikrovės. Vien patyrimo pagrindu (kaip empyrizme) pažinimas irgi negalimas, nes pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendiniai) yra intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Taigi I.Kantas iškelia mokymą apie antinomijas (antinomija - 2 prieštaringi teiginiai, kuriuos galime įrodyti, pvz: žmogus - laisvas; nelaisvas). Išvada: Protu vien pasikliauti negalima (prieš racionalistinį požiūrį), nes jis rodo prieštaravimus, vadinasi, gali tikėtis, kad yra atitikimas, bet ne logiškai įrodyti. I.Kantas iškėlė, kad pažinimas yra apriorinio pobūdžio (nepatyrininiu). Apriorinis žinojimas - racionalizmo ir empyrizmo sintezė.
Atsakymas į klausimą, kas yra pasaulis, siela arba Dievas, žmogiškajam mąstymui nėra duotas, bet užduotas, nes praktiniame žmogaus gyvenime jis turi didžiausią reikšmę. Į metafizikos vietą ateina mokymas apie reguliatyviojo proto panaudojimą. Šis mokymas taikomas praktikoje, dorovinėje žmogaus veikloje, etikoje. I.Kantas dorovės klausimus liečia raštuose - "Dorovės metafizikos pagrindai" Jo tikslas - suformuoti tokius moralės metafizikos principus, kurie visiems laikams išspręstų idealizmo ir materializmo konfliktą, t.y. laisvės ir determinizmo (apribojimo) problemą.
I.Kantas skiria empyrinį "aš" (konkrečią, kūnišką, juslinę būtį) ir inteligibilųjį "aš" (kuris vadovaujasi proto principais). Empyrinį "aš" valdo grynasis faktiškumas, o inteligibilųjį lemia dorovės dėsnis kaip instancija, išreiškianti amžinąjį "tu privalai". Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai (imperatyvai) dažnai prieštarauja empyrinio "aš" jusliniams kūniškiems potyriams (jutimams, geismams, norams, polinkiams). Kaip tik dėl protingos veiklos žmogus skiriasi nuo gyvulio ir dėl to gali turėti savitą charakterį, kurį "pats susikuria". Taigi vis dėl to iškyla klausimas. Kas žmogų daro žmogumi, kokios jo išskirtinės ypatybės9
laisvė - transcendentalinis protas;
asmenybė (sugebėjimas racionaliai mąstyti);
orumas (savo vertės pajutimas);
autonomija (sugebėjimas spręsti pačiam);
laisva valia (sugebėjimas peržengti savo instinktus, vidinę laisvę);
6 pareiga (privalėjimų savęs atžvilgiu suformavimas, laisvė veikti racionaliai) Taigi galima teigti:
žmogus turi sugebėjimą racionaliai mąstyti, vertinti, t.y. žmogus - kažkas aukštesnio už gamtą;
žmogus nėra paklusnus priežastingumui gamtoje, t.y. žmogus gali prieštarauti.
nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo ne Dievas yra moralinis autoritetas, o žmogus gali būti pats sau. t.y. žmogaus moraliniu autoritetu galėtų būti jis pats; 4. žmogui suteikta mąstymo galia, sugebėjimas